Vestuvės fotografui tapatinasi su darbu, nes kokios gi vestuvės be fotografo.
Man fotografavimas niekada nebuvo darbas, nes ši sąvoka turi tam tikrų neigiamų asociacijų. Kai paimu foto aparatą – prasideda gyvenimas, teikiantis pasitenkinimą pačiam ir dažniausiai fotografuojamiems
Aš į vestuves žiūriu atsakingai, nes šventė, kuri dažniausiai būna tik kartą gyvenime stipriai įpareigoja. Tada negali sugesti fotoaparatas (reikia turėti antrą), negali baigtis kortelės, baterijos. Negali susirgti, nes vestuvėms pasižadi fotografuoti gerokai prieš tai. Ir turi padaryt ką geriausiai sugebi. Aš stengiuosi, ne tik padaryt ką geirausiai sugebu, bet ir išlieku ramus ir su entuziazmu gaudau atsipalaidavusius, linskmus žmones, kartais susimąsčiusius, dažnai laimingus. Tokią dieną mažai kas kreipia dėmesį į fotografą, būna natūralūs, atsiveria. Tik gaudyk momentus, nuotaikas, emocijas. Mėgstu portretukus, kai vien iš nuotraukos galima daug pasakyti apie žmones. Ir visa tai galima per vestuves.